Today is a big day. Everything is already arranged, the car hire and the meeting time and place. I wash my face with cold water in an attempt to awaken my sleepy body for the challenge of might and stamina ahead. Today we’re climbing the Teide peak, the highest point in Spain. This however didn’t affect yesterday’s evening, as we sat around the dancing fire till two in the morning, sipping wine with our Hungarian fellows :) But today can’t be a lazy day.
The arrangement is to meet Kaja at 9am at the nearby carpark. Here she comes, driving a small white rental car. I don’t know why, but most rental cars seem to be white in colour here. We leave the oceanside behind us as we make our way towards the centre of the island. We stop on the way in a small town to stock up on water and snacks and spare a minute to have a coffee and sweet items from the bakery. Now we’re really ready!
The car zigzags left and right and slowly carries us higher and higher. We’re already above the clouds and the clear blue sky is a pretty sight, down by the coast it was a cloudy morning and it even looked like it might rain. Once out of the car to enjoy an open panoramic view, we realise its quite cold up here. The nature is a beautiful sight. All around us are pine trees and sharp rocks that have been here for thousands of years, sitting in quiet contemplation. And dozens of tourists are crawling around like ants.
We park our car and begin our accent towards Pico el Teide. Actually, we’re not going all the way up, that requires a special permission, but I’m determined to reach the height of 3555 meters, where the cable car drops off many a paying tourist. A couple of Spanish hikers starting ahead of us look really well geared-up for this. We look like rag dolls compared to them, with our unsuitable shoes and worn-out t-shirts.
The path winds up slowly and with each few steps the views become wider and wider. However, soon Kaja’s injured foot starts to hurt quite bad and not even the trusty ointment for muscle pain we bought in Thailand doesn’t do much good. An hour later she decides not to go any further. Zygis meanwhile is already much bored with the plain, rocky landscapes (he prefers green places). No problem. They decide to turn back and I’ll go ahead on my own and will be back at the carpark in 5 hours. Now I’m walking at a fast pace, eager to see what views open up around the next bend and then the one after that. I don’t know where all this energy is coming from! The further I go, the more I climb, the more beautiful the views. The steep two hour climb to the El Refugio camp (3260 meters) didn’t spook me at all. And I’m wearing crocks and carrying a cotton bag on my shoulder! I must have looked ridiculous, but I felt like a true conqueror, even if I didn’t reach the peak :)
Šiandien didi diena. Jau iš vakaro viskas suplanuota, sutarta nuomoti mašina ir susitikimo laikas. Prausiu veidą šaltu vandeniu bandydama išblaškyti miegus ir susikaupti šiandien laukiančiam dideliam jėgų ir valios išbandymui. Juk važiuojam kopti į didžiąją El Teidę. Nors tai vakar nesutrukdė iki dviejų nakties gurkšnoti vynuką su vengrais prie spragsinčios laužo ugnies… Bet šiandien negaliu būti mieguista ar silpna.
Su Kaja susitarėm susikti devintą ryto stovėjimo aikštelėje prie kelio. Štai ir ji, atvairuoja baltą mažą nuomotą mašinėlę. Nežinau kodėl, bet dauguma nuomotų mašinėlių čia yra baltos spalvos. Taigi vandenynas lieka mums už nugarų ir pradedam kilti link salos centro. Nedideliam miestelyje pakeliui sustojam pasipildyti vandens ir maisto atsargas ir pasilepinam kavute su bandelėmis. Dabar mes jau tikrai pasiruošę dienos žygdarbiui!
Mašina vinguriuoja į kairę ir į dešinę, ir vis kyla aukštyn. Mes jau virš debesų, o čia giedras mėlynas dangus ir šviečia saulė, nors apačioje buvo apsiniaukę ir net bandė lyti. Bet išlipus iš mašinos pasigėrėti panoraminiu vaizdu, netrunki suvokti, kad čia žymiai šalčiau nei apačioje. Nacionalinis parkas – tikrai puikus reginys. Aplinkui milijonus metų skaičiuojančios uolienos. Tokios tylios ir susimąsčiusios. O aplinkui maži, kaip skruzdėliukai, zuja turistai.
Prisiparkuojam mašiną ir pradedam savo pasivaikščiojimą link aukščiausios Ispanijos viršūnės. Iki pat viršaus šiandien tikrai neužkopsim, nes tam reikia leidimo. Bet aš esu pasiryžusi pasiekti 3555 m. aukštį, iki kur mokius turistus užkelia funikulierius. Su mumis pradedantys kopti pora ispanų atrodo puikiai pasiruošę. Mes prie jų tarsi skudurinės Onutės su kaliošiukais ir nutrintom maikutėm.
Takas pamažu kyla aukštyn, o vaizdai vis įgauna platesnę perspektyvą. Bet Kajos skaudančiai pėdai nepadeda net stebuklingas Tailandietiškas tepaliukas ir ji vis lėčiau juda pirmyn. Po valandėlės ji pasiduoda nebegalėdama kentėti skausmo ir suvokdama, kad šį kartą El Teidės neįveiks. Žygis tuo tarpu nuobodžiauja dairydamasis po plikus kalnus. Jam žymiai labiau patinka žali, miškuoti kalnai. Ne bėda. Sutariam, kad jie leisis žemyn, o aš kopsiu aukštyn, kiek netingėsiu. Už penkių valandų susitariam susitikti prie mašinos. Dabar aš jau visu greičiu šaunu į priekį, pasižiūrėti, kokie vaizdai slepiasi už posūkio. Net nežinau, iš kur šiandien pas mane tiek energijos! Kuo toliau einu, kuo aukščiau lipu, tuo gražesni vaizdai. Nepabūgau ir stataus beveik dviejų valandų kopimo iki El Refugio namelio (3260 m.). Ir visa tai su kroksais ir drobiniu maišeliu ant peties! Iš šono turbūt atrodžiau juokingai, bet jaučiuosi nugalėtoja nors ir nepasiekusi viršūnės :)
One thought on “El Teide”